kas atsitiktų, jei paaiškėtų, kad nemame atskleidimo kanalo, nors jis mums buvo būtinas

Jokių atskleidimo kanalų, nors turėtų būti

Jei organizacija neturi atskleidimo kanalo, nors turėtų jį turėti, ji neatitinka Paskelbėjų apsaugos įstatymo. Tai reiškia, kad nėra vidinės atskleidimo procedūros, kaip numatyta to įstatymo 2 straipsnyje, ir todėl nėra kanalo, kuriame darbuotojai galėtų saugiai ir jei pageidauja, anoniminėje formoje pranešti apie nusikaltimą. Pačiai organizacijai tai daugiausia reiškia, kad ji neturi informacijos apie signalus, kurie kitaip būtų pasiekę viršutinę organizacijos dalį, ir kad darbuotojas, norintis ką nors pranešti, turės tai padaryti už organizacijos ribų.

Konkreti pasekmė, kurią tai turėtų — priežiūra, įgyvendinimas ar kita — nėra nieko, ką būtų galima pasakyti čia; tai yra kompetentingų institucijų prerogatyva. Tai, kas yra akivaizdu, yra ta, kad atskleidimo kanalo nebuvimas padidina riziką, kad nusikaltimas taps matomu tik tada, kai jis jau eskalavo, pavyzdžiui, prie priežiūros institucijos arba viešumoje. Darbdaviams, kurie abejoja, ar šis įpareigojimas jiems taikomas, logiškas pirmasis žingsnis yra patikrinti nuo kiek darbuotojų atskleidimo kanalas yra privalomas, ir nustatyti, kas iš tikrųjų skaičiuojama apskaičiuojant penkiasdešimties darbuotojų ribą — nes tas skaičiavimas ne visada yra toks aiškus, kaip atrodo.

Iš kur kilęs šis reikalavimas

Vidinio atskleidimo kanalo įsteigimo reikalavimas kyla iš Direktyvos (ES) 2019/1937 8 straipsnio, kuris buvo nustatytas Paskelbėjų apsaugos įstatymo 2 straipsnyje. Paskelbėjų namai savo darbdavių informacijos puslapyje pateikia paaiškinimą, ką šis reikalavimas praktikoje reiškia ir ką organizacija turėtų atkreipti dėmesį įsteigdama tokią sistemą. Tiems, kurie pasidomina, kas iš esmės turėtų būti tokioje nuostatoje, yra peržvalga kas turi būti atsiskleisti kloklenluiders tvarkoje.